Žmogėdros sode

Žmogėdros sode

Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis.
Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?
Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *