Vojaĝo

Vojaĝo

Gerai žinoma žurnalistė Rugilė Audenienė išleido debiutinį, tikrais moters šeimos istorijos faktais paremtą, romaną „Vojaĝo“. Knyga pasakoja apie tarpukario inteligento Juozo Gaiduko ir jo dukters gyvenimą.

„Vojaĝo“ – esperanto kalbos žodis. Šia kalba jis reiškia „kelionė“ ir naujajame romane keliautojų netrūks. Knyga prasideda pasakojimu apie jauną, laimingą porą, kuri susilaukia dukters. Netrukus po vaiko gimimo, karas išskiria šeimą – vyras išvežamas į lagerį Kazachstane. Išdraskytų šeimų likimas neaiškus – ar dar pavyks artimiesiems susitikti?

Romanas parašytas tarsi trys kelionių pasakojimai. Pirmasis keliautojas yra maža mergaitė, kuri kartu su mama stengiasi išgyventi Antrąjį pasaulinį karą nedideliame Lietuvos Šiaurės miestelyje. Antrasis keliautojas – mergaitės tėtis, kuris karo nubloškiamas į Vokietijos priverstinių darbų stovyklą, o vėliau išvežamas į tolimojo Kazachstano lagerį. Trečias keliautojas – esperanto kalba, kuria prieš karą domėjosi vyras.

Romanas įdomus ne tik dėl karo metais mėtomos šeimos likimo. Jame vietos skiriama ir esperanto kalbos istorijai Lietuvoje. Esperanto – dirbtinė kalba. Ji nėra gimtoji kalba jokiai tautai, pagrindinė idėja yra padėti susikalbėti bet kokios tautybės žmonėms. Kalbą sugalvojo žydas litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, o jos pavadinimas kilo nuo jo naudoto slapyvardžio – Dr. Esperanto. Kūrėjas, užtrukęs maždaug dešimtmetį, parengė ir pirmą vadovėlį išspausdino 1887 metais. Antrojo pasaulinio karo metu Hitleris ir Stalinas esperanto kalbą uždraudė kaip pavojingą. Pokariu ji vėl atgimė ir gyvuoja iki šių dienų. „Vojaĝo“ personažai – esperanto entuziastai, prisidėję prie kalbos populiarinimo Lietuvoje: tarpukariu steigėsi klubai, būreliai, šia kalba vyko paskaitos, mišios, spektakliai.

Rugilė Audenienė romaną sukūrė remdamasi tikra savo šeimos istorija. Būtent jos senelis yra pagrindinio veikėjo prototipas – tarpukario inteligentas ir esperantininkas. Rašytoja daugelį istorijų girdėjo dar vaikystėje. Tik suaugusi, pagaliau, įvertino pasakojimų svarbą. Rašydama knygą autorė rėmėsi savo tetos dienoraščiu, senelio laiškais ir Šiaurės Lietuvos regiono gyventojų pasakojimais.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *