Vilniaus legendos ; Pasakos

Vilniaus legendos ; Pasakos

Ilgą laiką manyta, kad Antanas Ramonas rašė vien suaugusiesiems. Kokia netiesa…  Jis rašė visiems.
Tiesiog rašė. Tiesiog dalijosi dosniai tuo, ką patyrė pats. Nuo Žemaitijos kalvų į Vilnių atkeliavęs ir vėl rado – kalvas. Ir aš, šios knygos rankraštį paskaičiusi, užsilipau ant aukštos Verkių kalvos, pažiūrėjau į Vilnių ir supratau: kiekvienam lemta Vilniaus žemaitį Antaną, jo žodį, jo pasakojimus atrasti savaip.

Antanas Ramonas mokėjo ne tik matyti ir regėti. Mokėjo klausyti. Jauki ir teisinga buvo jo tyla. O jis pats, įsiklausęs, įsižiūrėjęs, atrodė, tampa veik nematomas…
Štai šitaip – iš tylos ir vienatvės, iš naktų ir rūkų, iš senovės knygų ir apleistų senamiesčio namų – iki mūsų atsėlino Antano legendos, sakmės, pasakos. Pamilęs Vilnių – pažinsi Antaną Ramoną. Arba kitaip: pamilęs Antano Ramono knygą, atrasi Vilnių.
Jaukios kelionės Tau, skaitytojau, po užburtą Antano Ramono pasaulį.

Gintarė Adomaitytė



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *