Sic transit…

Sic transit…

Naujajame Vygando Ostrauskio romane „Sic transit…“ – Mintautų savivaldybės ir jos aplinkos žmonių aistros: bekompromisė meilė ir karjerizmas, intrigos ir pasitikėjimas fortūna, įspūdingos sėkmės, meilės, sukrėtimų ir pralaimėjimų scenos.

„Ji ir tada prašė pamylėti taip, nes mėgsta šlaunų kutenimą? Negi? Kodėl to nedariau po to? Kai sėdėdavom kartu ir kalbėdavomės gurkšnodami vyną, reikėjo ne jos rankas glostyti, o šlaunis…“ Nuvijo Vidmantas tą mintį, bet plūdo kitos. Jei būtų galima užsirakinti nuo minčių taip, kad jos neprasmuktų… Bjauriausia mintis, kad ir kaip keista, buvo susijusi su kažkada patirtu malonumu: jei nebūtų buvę to pernykščio pasimylėjimo, jis Salvija pasitikėtų kur kas labiau…
Jeigu Vidmantas būtų viską žinojęs apie priežastis, dėl kurių Salvija atnaujino bendravimą su juo, nebūtų taip šokiravusi ir Žulpio ranka ant jos šlaunies… Juk ji susitaikydama nieko neprižadėjo, ta Salvijos SMS, kad jų santykiai klostysis puikiai, o vėliau šokiai vakarėlyje, pasiglebėsčiavimai, bučiniai, jos nuomone, negalėjo suvaržyti laisvės, kilusio noro bendrauti ne tik su Vidmantu, bet ir su kitais jai maloniais vyriškiais.
Nukabinėjo iš spintos Roberto drabužius ir mėtė nesusimąstydama, bet kur, tik palydėdama įniršio kupinu šnabždesiu:„Čia užtai, kad girdei mane; čia už tai, kad vadinai alkoholike; čia už tai, kad pavogei vaikus; čia užtai, kad nemokėjai mylėti…“ Paėmė brangią gražią šviesiai rudą žieminę kepurę, švystelėjo į kampą:„Dumo galva durna ir su kepure, ir bejos…“ Nors pati paminėjo žodį „durna“, tuoj įsiplieskė, net sudrebėjo:„Mane – į beprotnamį?! Niekšas! Pats tai nuo bausmės išsisuko!“



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *