Raudonoji lemtis: generolo dukros

Raudonoji lemtis: generolo dukros

„Bandėme vieną dieną bėgti iš namų. Aprengė šiltai, susodino į vežimą. Kelias „bliuskas“ apsirengiau, nieko nesupratau, bet klausiau mamos ir ramiai ėjau į lauką. Buvo sutarta, kad kažkas mūsų lauks su arkliais miške. Turėjome pasiekti sieną ir ją pervažiuoti. Aišku, tada nesupratau, kad čia suorganizuotas visas pabėgimo planas, mums sakė tik tiek, kad pasivažinėsime
po mišką. Gerokai vėliau sužinojau teisybę“, – gilūs ir skaudūs Laimutės Raštikytės prisiminimai.

Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai, ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų. Vis dėlto ryžosi. Atsivėrė ir garsiai papasakojo apie sugriautą šeimos laimę, sutryptą vaikystę, atimtus brangiausius ir reikalingiausius žmones.

Mintimis sugrįžo į metais tolimą, bet širdyje vis dar neišdilusią praeitį. Ir į tuos baisiuosius 1941-uosius, kai saulėta vasara virto visų juodžiausia ir skausmingiausia…



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *