Raudonasis gyvsidabris

Raudonasis gyvsidabris

Romane susitelkiama į Latvijos žmonių gyvenimą praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Kadaise viduramžių karaliai troško įgyti filosofinį akmenį – alchemikų išgautą substanciją, žadančią amžinąją jaunystę, laimę ir turtus. Sovietų imperijos žlugimo laikotarpiu istorija pasikartojo kur kas paprasčiau – apsieita be jokių slaptų mokymų ar miglotų užuominų. Žmonės aklai suskato vaikytis raudonojo gyvsidabrio – sovietų žvalgybos tarnybų vaizduotės vaisiaus, neįtikėtinos stebuklingosios medžiagos, leidžiančios užvaldyti pasaulį bet kam, kieno rankose ji tik atsidurs. Vis dėlto tokių, kurie troško tiesiog susitvarkyti gyvenimą, tapti laimingi ir mylėti, buvo kur kas daugiau. Tačiau besikeičiančių epochų smagratis negailestingai traiškė iliuzijas ir svajones – kilusioje sumaištyje išlikti savimi ir išsaugoti savigarbą buvo toli gražu nelengva. Latvija staiga atgavo nepriklausomybę, bet anaiptol ne kiekvienas turėjo jėgų atrasti ir savo vidinę laisvę, juk visi iki paskutinio buvo priversti grumtis dėl išlikimo.

„Raudonasis gyvsidabris“ atspindi labai platų visuomenės spektrą. Čia skaitytojai susidurs ir su senesnės kartos žmonėmis, po nepriklausomybės gavusiais netikėtą progą galiausiai pasimatyti su į užsienį kadaise priverstais pasitraukti giminaičiais, ir su sovietinio saugumo agentais, ir su įvairiausioms socialinėms grupėms atstovaujančiais nepriklausomybės gynėjais, ir su paskutiniuoju iš miško brolių, kuris, nepripažindamas sovietų valdžios, prasislapstė ištisus penkiasdešimt metų, ir su jaunuoliais, kurie geidžia laimės, tačiau dar nė neįtaria, kokių sunkių išmėginimų jiems atneš pirmieji į laisvę žengiami žingsniai.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *