Pakalniškių kaimo istorija, 1554-2018

Pakalniškių kaimo istorija, 1554-2018

Pagrindinis knygos tikslas – atrasti Naujamiesčio Pakalniškių kaimo pradžią, atpažinti kaimo tęstinumą ir svarbesnius jo istorijos įvykius bei posūkius.

Pakalniškių kaimo istorija knygoje pateikta Lietuvos istorijos kontekste. Autorė remiasi archyviniais duomenimis, rastais Panevėžio apskrities, Lietuvos centriniame valstybės, Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos ypatingajame archyvuose ir Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bei Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuose.

Apie knygos turinį trumpai:

Naujamiesčio Pakalniškių kaimo vietoje žmonių gyventa labai seniai. Abiejuose kaimo galuose būta didelių senovės kapinynų. Tyrimų duomenimis toje vietoje, kur prasidėjo Šuojos kaimas, t. y., ten, kur dabartiniai Pakalniškiai ribojasi su Baibokėlių ir Mickiemės kaimais, rasta daug akmenimis apdėtų II–III a. po Kristaus pilkapių ir griautinių kapų. Pakalniškių pilkapyno radiniai yra saugomi Varšuvos archeologijos, Lietuvos nacionaliniame muziejuose bei kitur. Šiauriniame kaimo gale buvęs kapinynas priskirtas IX–XIII a. senkapių grupei. Nurodyta, kad šie senkapiai buvo apie 1 km į šiaurę nuo pilkapyno, šalia senųjų kaimo kapinaičių. Toje vietoje 1937 m. kasant molį, rasta žmonių kaulų, ietigalių, įvijinių apyrankių ir kitų IX–XII a. būdingų dirbinių, kurie neišsaugoti. Minima, kad ten aptikta ir XV–XVI a. radinių.

Nuo XVI a. pabaigoje ir XVII a. pakalniškiečiai labai daug kentėjo. Maro epidemijos siautė 1515–1516, 1530–1550 ir 1708–1711 metais. Išmirė ištisi kaimai. XVII a. – XVIII a. pradžioje Naujamiesčio Pakalniškiuose gyveno 14 šeimų – knygoje išvardintos pavardės su vardais; išvardinti ir Mickiemės, ir Druseikių kaimų gyventojai. Kartu nurodyta, remiantis XVIII a. įrašais Naujamiesčio RKB mirties aktų knygose, kad tame šimtmetyje kiekvienas kaimas turėjo savas kapinaites, kurios glaudėsi prie artimiausių senkapių, pilkapių arba buvo tam tinkamiausioje kaimo žemės vietoje. Tikėtina, kad buvusiųjų to meto Pakalniškių kapinaičių vietoje iki šiol tebėra vadinami kaimo kapeliai.

Autorė nurodo, kad Pakalniškių kaimo valstiečiai visuomet buvo laisvi žmonės, jokiam dvarui nepriklausę. Svarbus įvykis jiems buvo 1867 m. įstatymas dėl žemės išpirkimo Vakarų gubernijų valstybiniams valstiečiams, vadintiems laisvaisiais žmonėmis. Kauno gubernijos žemės tvarkymo komisijos 1904 VI 23 nutarime rašoma, kad buvusiems laisviesiems Naujamiesčio valsčiaus Pakalniškių kaimo žmonėms (iš viso 16 kiemų, kuriuose yra 51 vyras) leidžiama pagal visas laisviems žmonėms skirtas taisykles išpirkti 320,879 dešimtinių antros rūšies žemės, kasmet mokant po 1101 rub. 97 kap. (1907 m. tie žemės išpirkimo mokesčiai buvo panaikinti visame krašte). Šis dokumentas, kaip ir visi XIX a. Pakalniškių kaimo žmonių sąrašai, rodo, kad visą tą šimtmetį kaime buvo 16 valstiečių ūkių, kuriems priklausė minėtas žemės plotas. Taigi, kiekvienas Pakalniškių kaimo ūkininkas XIX a. tebedirbo visą valaką žemės.

XX a. pradžioje tęsiantis negausiai ekonominei lietuvių emigracijai į Ameriką, iš Pakalniškių kaimo išvažiavo du broliai Mieliauskai, brolis ir sesuo Giedrikiai bei Onutė Mikšytė; iš Baibokėlių kaimo – jauna Jurevičiaus Petro ir Agotos Radėnaitės šeima bei Bronius Čiūras. Visi važiavo užsidirbti pinigų, norėdami grįžę nusipirkti žemės, pasistatyti namus. Ir tai jiems pavyko.

1919 m. ginti Lietuvos laisvės iš Pakalniškių kaimo išėjo du Mikšiai – savanoriu Juozas, Antano, ir pirmojo šaukimo kariu – Steponas, Kazio.

1925 rugpjūčio 5 d. priėmus žemės tvarkymo įstatymą dėl žemės išskirstymo viensėdžiais, matyti, kad Pakalniškių kaimo nuosavybėje tuo metu buvo 346,94 ha žemės.

Prasidėjus masiniam lietuvių tautos genocidui, 1941 m. birželio 15 d. buvo ištremta Naujamiesčio Pakalniškių Grybų šeima. 1948 m. gegužės 22-oji, kai buvo ištremtos dar septynios darbingiausios Pakalniškių šeimos (Dambrauskai, Mieliauskai, Guokai, Brazdžioniai, Mikšio Petro šeima, Manioniai ir Palioniai), buvo viena tragiškiausių kaimo istorijoje, nulėmusi ne tik ištremtųjų kančias ir mirtis, bet ir didelį pokytį likusiųjų kaimo žmonių sąmonėje bei gyvenimuose. Ypač netikėta buvo 1951 m. spalio 2 d. Aniceto Juozaičio šeimos tremtis.

1945–1951 m. kokybiškai pakito visuomenės klasinė struktūra – 1948 m. Pakalniškių, Druseikių ir Mariezų žemė bei žmonės buvo sujungti į kolūkį ,,Tarybinis valstietis“.

Iki 1948-ųjų gegužės 22 dienos Pakalniškiuose gyveno 23 šeimos (101 žmogus). 1952–1954 m. – 26 šeimos (104 žmonės); 1957–1960 m. iš tremties į kaimą sugrįžo išlikę gyvi tremtiniai, bet Grybai ir Manioniai į gimtus namus neįleisti.

1989 m. Pakalniškių kaime gyveno tik 13 asmenų (6 vyrai, 7 moterys). Ir šiemet, 2015 vasarą – jau liko tik 5 (2 vyrai ir 3 moterys).

Pakalniškių kaimo žmonių vertybes atspindi keturi kryžiai: Pakalniškių jaunimo kryžius pastatytas 1926 m., XX a.pabaigoje – pakalniškiečių ąžuolo kryžius. Prie Pakalniškių kaimo ribos, pietų pusėje, šalia beržynėlio, nuo 2009 m. stovi ąžuolinis Mikšių – Juozaičių giminės kryžius, pašvęstas tėvų, senelių ir pilkapių atminimui. Senųjų Pakalniškių kapelių viduryje iš tolo matyti aukštas ąžuolo kryžius, kurį nuvirtusio senojo kryžiaus vietoje maždaug 1984 m. pastatė Vytautas Liubinas.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *