Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje

Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje

„Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ – antroji aktorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga. Pirmojoje („Mama Afrika“, 2008) sugulė per aštuonerius metus juodajame žemyne sukaupta lietuvės patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o štai Kiniją autorė teigia pažinusi ne širdimi, o protu.
Šių abiejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą autorės patirtį, panašiai kaip vos vienos raidės skirtumas tarp Kenijos ir Kinijos, nors tarp šių dviejų kultūrų – didžiulis kontrastas.
Knygoje Eglė bando sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatumus, suvokti grandiozinius šalies užmojus, įžvelgti, kas slypi už blizgaus paviršiaus.

Šiuo metu autorė su šeima gyvena Šanchajuje.

Knyga gausiai iliustruota autorės nuotraukomis.

„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.
Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.
Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją.“
Eglė Aukštakalnytė Hansen



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *