Lietuviai Kolymos gulago lageriuose

Lietuviai Kolymos gulago lageriuose

XX a. pradžioje SSRS Tolimuosiuose Rytuose buvo aptikti gausūs žemės turtų, ypač aukso, ištekliai. Keliams tiesti, žemės turtų paieškai ir eksploatacijai vykdyti Kolymos upės baseino zonoje buvo įkurtas Dalstrojaus trestas. Darbams nutarta panaudoti pačią pigiausią darbo jėgą ‒ kalinius, kurių SSRS niekada netrūko. Kaliniai į Kolymos lagerius buvo plukdomi tik jūra. Kelionė į Magadaną trukdavo 5‒7 paras, o siaučiant audroms ‒ dar ilgiau. Kiek kalinių etapais pasiekdavo kalinimo vietą, o kiek jų žūdavo pakeliui, dabar niekas nesuskaičiuos.

Visų Kolymos kalinių likimas buvo nepavydėtinas. Badas, šaltis, nepakeliamas darbas paglemždavo vis naujas aukas. Reikėjo ištverti, kad galėtum grįžti… „Ką radau šiame kely, parsinešiu su savim, kad galėčiau viską ir save kartu atiduoti mano mylimai tautai“, – taip ant kitos pusės nuotraukos, išsiųstos iš Magadano giminaičiams į Lietuvą, 1955 m. kovo 16 d. užrašė politinė kalinė Salomėja Ivanauskaitė. Vadinasi, reikėjo viską ištverti ir sugrįžti.

Iš ten sugrįžo ir buvęs politinis kalinys Vytautas Pupelis. Dar Persitvarkymo sąjūdžio laikais pradėjo rinkti medžiagą apie Kolymos lagerius. Susitikinėjo su buvusiais Kolymos kaliniais, kaupė jų prisiminimus. Ieškojo medžiagos visur, kur tik tikėjosi jos rasti. Maždaug per dvidešimt metų darbo pavyko įvardyti ir gana tiksliai nustatyti apie 260 kalinimo vietų, kurių kiekvienoje nuolat buvo kalinama nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kalinių.

Šioje knygoje pateikiama glausta informacija apie kiekvieną lagerį, išvardijamos žinomos ten kalėjusių lietuvių pavardės, publikuojamos asmeninės buvusių kalinių nuotraukos.

Tai ne visa Kolymos Gulago istorija, tai tik dalelė mūsų skaudžios istorijos…



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *