Laiškai, kurių tu niekada negausi

Laiškai, kurių tu niekada negausi

„Vieną dieną aš po pamainos išėjau pro ligoninės vartus ir pasukau link Liteino prospekto. Nebepamenu, ar jis jau buvo tapęs Volodarskio prospektu – juk viskas keitėsi, miestas net kitą pavadinimą buvo užsivilkęs. Kaip visuomet, žingsniavau susimąsčiusi, nuleidusi galvą, stengdamasi niekam nekristi į akis.

Už nugaros išgirdau balsą – sodrų vyrišką, man nepažįstamą. Kaip tik buvau praėjusi nedidelę arką. Kūną užliejo karščio banga ir kažkoks keistas jėgų antplūdis. „Na jau ne, manęs tai jėga nepaimsi, svolačiau! Kaip žiebsiu kreiva koja į šakumą, iš akių žiežirbos pasipils“, – pamaniau gniauždama kumščius.“

Dvidešimtojo amžiaus pradžia. Palikusi tėvų, nusigyvenusių bajorų, namus, vyresnėlė iškeliauja į sostinę – tarnauti. Netrukus namus palieka ir jaunėlė, tikėdamasi, kad sesers padedama ir ji susikurs šviesią ateitį tolimajame Petrograde. Tačiau gyvenimas viską dėlioja kitaip – Pirmasis pasaulinis karas pirmąją apdovanoja meile, o antrąją – tragiška klajūnės ir benamės lemtimi. Seserys daugiau niekada nebesusitinka, o jų širdyse lieka daug neišsakytų žodžių viena kitai… Po šimto metų Vilniuje susitinka dvi jaunos viena kitos nepažįstančios moterys, kurias sieja tas pats retas moteriškas vardas. Ar gali būti, kad vardas – tai raktas, atrakinsiantis šimtą metų užmarštyje nugrimzdusią šeimos istoriją?

„Laiškai, kurių tu niekada negausi“ – šviesi ir jautri istorija apie moterų likimus šimtmečio verpetuose, apie mus, pasiklydusius, ieškančius ir galbūt surandančius daugiau, nei tikėjomės, apie tai, kas išlieka po didžiausių sukrėtimų ir išbandymų.

„Žmonės visada kentės ir mylės, džiaugsis ir liūdės, klys, klups ir vėl kelsis, ir taip visais laikais. Kelyje pasipainiojantys grumstai, klampūs ir pavojingi, bet viliojantys akivarai visuomet bus tie patys.“ – Živilė Galdikienė



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *