Džiaugsmai, sielvartas, viltys

Džiaugsmai, sielvartas, viltys

Žurnalistas ir rašytojas, Kostas Kaukas gimė 1928 m. sausio 28 d. Duselninkuose, Alytaus apskrityje, o garbingą jubiliejų pasitinka, išleisdamas naują knygą „Džiaugsmai, sielvartas, viltys“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui ir asmeniniam 90-mečiui.
Kaip autorius rašo knygos dedikacijoje, „prieš 80 metų pradėjau domėtis „Lietuvos aidu“… Šį laikraštį prenumeravo jo tėvai, o kaimynai dažnokai užeidavo pasidomėti, kas darosi neramiame pasaulyje. Jie domėjosi, ką rašo laikraščiai. Tad K. Kaukui, tuomet dar tik devynmečiui-dešimtmečiui, tekdavo didelė garbė – prastai skaitantiems smalsuoliams garsiai paskaityti įdomiausius straipsnius, bent tėčio pažymėtas arba savo pasibrauktas jų ištraukas. Ir mintyse svajojo užaugęs mokėti taip rašyti…
Į šią knygą autorius sudėjo gausybę svarbių niekur neaptartų įvykių įvykėlių, pasakojimų apie patirtį, idant visa tai išliktų ainiams.
„Visko buvo ir yra Lietuvoje, visko buvo ir yra mano gyvenime. Vieną dieną daugiau džiaugsmo, kitą – sielvarto arba jį vejančių vilčių“, – sako autorius.
K. Kauko tėvai buvo labai išprusę žmonės, jiems labai pritiko dar negreit K. Kauko išgirstas ir suprastas giminių ir kaimynų vertinimas: kaimo inteligentai. Mama buvo aplinkiniuose kaimuose plačiai žinoma žolininkė, būrelio Gyvasis rožančius vadovė, gera audėja, laiškais besikeičianti sumanytų dirvonų ir kitų, net šešiolikanyčių audinių raštais su tolių toliuose gyvenančiomis moterimis.
Tėtis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens buvo žemdirbys, sodininkas, bitininkas. Po to tapdavo staliumi – net pagal užsakymus darydavo gražius ir patogius baldus, žiemai iš ūkio darbų sau pasilikdavo tik rūpestį pardavimui auginamais bekonais, kad jie nebūtų nei per liesi, nei per riebūs, nei per sunkūs, nei per lengvi, labiausiai vertinami supirkėjų, nes tinkami eksportui į Angliją.
Per 335 knygos puslapius pralekia visa K. Kauko gyvenimo istorija. Toji istorija prasideda dar prieš jam gimstant, nuo būsimų K. Kauko tėvų – Antano ir Ievos Kaukų, užaugusių stambių žemvaldžių šeimose. Baigiasi užplūdusiu liūdesiu netekus žmonos Audrutės, spėjusios paskaityti tik nedidelę šios knygos dalį…
Džiugu, jog skaudžiose vienatvės dienose autorius neišmetė dar nebaigtos knygos tekstų, kaskart didėjant vilčiai, jog knyga – reikalinga. Aprašomi gyvenimo įvykiai pagrįsti autoriaus nuojautomis, kurių kartais pats nesuprantąs, bet tokiam elgesiui jį skatino jaunystėje įgytas devizas: žinoti, tikėti, abejoti.
O laikraštis „Lietuvos aidas“, kuriame aš dirbu, jau sulaukęs garbingo šimto metų jubiliejaus, Vasario 16-ąją kartu su visa Lietuva pasitiksiantis Valstybės atkūrimo šimtmetį, norėtų po dešimties metų pirmajame „Lietuvos aido“ puslapyje parašyti Jums sveikinimą 100-mečio proga!



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *