Cinamoninės krautuvės ; Klepsidros sanatorija

Cinamoninės krautuvės ; Klepsidros sanatorija

Bruno Schulzas (1892 – 1942) gimė Drohobyčiuje, netoli Lvovo. Čia mokėsi, dirbo, kūrė ir tragiškai žuvo nuo gestapininko kulkos. Jis išleido tik du kūrinius, kurie publikuojami šioje knygoje. B. Schulzas pasaulinėje literatūroje pelnytai užima vietą greta F. Kafkos, kartais netgi su juo tapatinamas. Jo kūrybą labai vertino įžymiausieji Lenkijos rašytojai.

Pirmas į galvą ateinantis žodis – ilgesys. Tai ilgesio knyga. Vaizdai, iškylantys skaitant, atrodo it iš senovinių, gelstelėjusių fotografijų. Regi, kaip jie iš lėto juda ir keičia vienas kitą. O gal tai viršelio paliktas įspūdis – knygos apipavidalinimui panaudota XX a. pradžios fotografija, vaizduojanti saulėkaitoje susėdusius krautuvėlės prekijus. Fotografija pratęsia ir paryškina teksto kuriamą prieškario Rytų Europos provincijos vaizdą.

Skaitytojo, ieškančio dinamiško siužeto lengvam pasiskaitymui, knyga nepatrauks. Siužeto čia nedaug; lėta pasakojimo srove plukdomi ilgi aprašymai ir apmąstymai. Bet užtat kokie! Ne veltui knygos autoriaus būta dailininko – nostalgiškas senų dienų vaizdas kruopščiai tapomas ploniausiu teptuku, negailint meninės išraiškos priemonių – metaforų, paralelių, personifikacijų. Ir kartu tekstas nėra apsunkinamas, jį lengva ir malonu skaityti.

Sapniškas – nerandu tikslesnio apibūdinimo Schulzo pasakojimo stiliui. Vaikystės nuotrupos, iškylančios brandaus vyro prisiminimuose, sumišusios su lakios vaizduotės tvariniais ir sapnais, – kūrinyje visa supinama, suliejama, ir vargiai atskirsi realybę nuo fantazijos. Betgi to visai ir nereikia – žavi pati visuma, turtingas ir dažnai siurrealus pasakojimo audinys.

Pirmosios novelės („Cinamoninės krautuvės“) centre – pasakotojo tėvas Jakubas (anot biografinių šaltinių, tėvo paveikslas lydėjo autorių visą gyvenimą). Tėvo figūra vaiko sąmonėje iškreipta ir padidinta, kone demoniška. Numanoma tėvo beprotybė neįvardijama, vietoj to regime tėvo-išminčiaus, tėvo-šamano, galop netgi tėvo-tarakono (prisimenate Kafką?) personažą.

Antroji novelė („Klepsidros sanatorija“) pratęsia pirmąją. Įvedama nauja figūra – Bjanka, pasakotojo slaptų godų objektas. Paslaptis – penas berniuko vaizduotei; žinojimo spragas jis užpildo atsitiktiniais, bet lyg tyčia po ranka pakliuvusiais šaltiniais. Taip pašto ženklų kolekcija virsta istorijos vadovėliu ir politiniu žemėlapiu, o reklaminio leidinio skiautės – didžiąja Knyga, reikšmingesne už Bibliją.

Skaitydama B. Schulzo noveles, prisiminiau M. Prusto „Prarasto laiko beieškant“ – panašiai viena iš kitos išplaukiančios asociacijos, dėmesys smulkiausioms detalėms, nostalgijos gaida. Šiek tiek priminė ir Ph. Delermo „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“ ar net G. G. Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Tačiau „Cinamoninės krautuvės“ turi kažką visiškai savito ir ypatingo, darančio šią knygą literatūros šedevru.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *