Homo Faber

Homo Faber

Anot Hannah Arendt, darbas yra „veikla, atitinkanti žmogaus egzistencijos nenatūralumą, ji nėra įaugusi į nuolat atsikartojantį žmonijos gyvenimo ciklą, jos mirtingumo jis nekompensuoja“. Žmogaus prigimtį, išreiškiamą tokia veiklos atlikimo būsena, Arendt vadina homo faber (žmogus meistras). Homo faber reprezentuoja tas, kuris ką nors konstruoja, – statybininkas, architektas ar įstatymų leidėjas – pasaulio, aplinkos konstravimas suprantamas plačiau nei vien kaip fizinio veiksmo atlikimas.

Sunku atspėti, sutapimas ar ne, kad taip savo knygą pavadino Maxas Frischas, šveicarų rašytojas ir (o, (ne)atsitiktinume!) architektas. Romanas pasirodė dar 1957-aisiais, lietuviškai „Vagos“ buvo išleistas po dešimties metų. Tuomet tiražas siekė visus dvidešimt penkis tūkstančius, šiemet – tris tūkstančius penkis šimtus egzempliorių.

Tai, žinoma, tik skaičiai. Žmogaus amžius, galima manyti, taip pat tik skaičiai, bet romano pagrindinis veikėjas Valteris Feiberis vidinius konfliktus išsprendžia ir kiek kitaip: „Mano klaida Zabetos atžvilgiu: kartojimas, aš elgęsis taip, lyg nebūtų senatvės, vadinasi, prieš gamtos dėsnius. Mes negalime panaikinti senatvės, toliau atlikdami sudėties veiksmą, vesdami savo pačių vaikus“ (p. 198) – citata sufleruoja, kad jis sprendžia ne tik amžiaus, bet ir kraujomaišos dilemas. Nepaisant to, fabula neišsiskiria iš gausiai įsimylėjimais, nusivylimais, mirtimis užpildyto plataus literatūros lauko. Bet ar tikrai verta ieškoti išskirtinumo nutikimų visumoje, jei gerokai svarbesni ir įdomesni atrodo jų rezultatai? Frischo „Homo Faber“ prasminga skaityti kaip egzistencinių iššūkių dienoraštį. Valteris Feiberis architektūriškai konstruoja savo sudėtingą pasaulėvaizdį, Frischas – skaitymo malonumą ir įdomumą. Taikliai pasirinkta romano apimtis, dar taikliau pasirinkti taupūs žodžiai, sakiniai. Istorija netampa nuobodi ne tik dėl rašymo stiliaus, bet ir dėl fono – kelionės. Lėktuvas, traukinys, Graikija, Meksika, Londonas… Net ir tada, kai nekeliauja, Valteris ruošiasi kelionei, pavyzdžiui, gličios saulės kaitroje ieško džipo. Homo faber bastosi po pasaulį visai taip pat, kaip (mintimis ar ne tik jomis) bastosi tarp moterų. Skaitytojas bastosi kartu – tiek prisiminimų, tiek vykstančių, įvyksiančių giliai paliktų įspaudų kontūrais.

Skaitytojas sutrinka. Belieka prisiminti neseniai „Šiaurės Atėnuose“ spausdintą Laimanto Jonušio tekstą apie antiherojus („Įžūli drąsa“, IX.6), Valterį Feiberį norisi sugretinti su Nabokovo „Lolitos“ Humbertu. Tik, kad ir kaip žvelgtum, Feiberį pavadinti antiherojumi nebūtų teisinga. Žinoma, tai nereiškia, kad būtų absoliučiai teisinga laikyti jį herojumi. Nors pavadinimo ieškoti visai nebūtina, kai regėjimo lauke atsiduria universalusis homo faber.

Svarbu: čia nerasite išraiškingo sentimentalumo, bet rasite drąsų introspektyvų žvilgsnį savo pusėn. Ton pusėn, kurion paprastai žvelgiama atsargiai, tarsi bijant susižeisti. O be reikalo – homo faber savirefleksija gali būti labai konstruktyvi.



Knygų klubo diskusijų knyga

Ši knyga pasirinkta KNYGŲ KLUBO diskusijai, kuri vyks 2017 m. balanžio 11 d.

Diskusiniai klausimai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *